Category: .TXT

Juodumų dienoraščio garso takelis (pt.1)

aš bijau užmigti, nes mintyse viskas susipynė į juodumų kamuolį kurio dienoraščius jus ir vartysite…..

muzika, vėl vartau savo “keistos muzikos ” grojaraštį, su dropais ir beatais, tiesiog vėl baisu užmigti kad nepasinerčiau į triukšmą ir burzgesį ir riuamojima………..

klik
klik
klik, aš einu tolyn, o muzika skamba vis garsyn ir garsyn….. po dvylikos valandų vartymo ir nemigos pagaliau aš pasiduodu…..
klik
klik
klik

sunkios šizofrenijos apimtos smegenys rangosi iš miego nemiegos, ir tik aš vienas žinau kur tai mane nuves

ir tia mane nuves niekur

niekur
niekur, kur viskas tik duženos sunkių beatų, ir nesibaigiantis bėgimas nuo savęs, šizofreniško dvylikos valandū žygio,

klik
niekur
klik
niekur ir vėl tolyn

tai sunkiai varo mane tolyn, gal tame nėra prasmės, o gal viskas yra tolimas aidas to kažko ko aš ieškojau kažkada seniai seniai…..

klik
klik
klik nes tu nenrori ar negali būti mano pasaulio dalimi, dalimi draugystės ir garso takelio, kurį kažkada dalinomės kartu….
dabar aš likau kažkur už tavo pasaulios ir mes vis dar laukiame, o gal aš vis dar laukiu…..

antradienis, ir vėl šizofreniškas žygis, paskui garsą dvylika o gal keturiolika valandų, nes viskas tik laukimas kad viskas arba viską užmirštum…..

garsą kuris mane pririša prie žmonių kuriais žaviesi, bet jų nepažysti, virtualus bendravimas, scrolinimas, paieškos…. garsas garse niekas į niekus

Girtas ir Girtas ( debilas ir debilas)

6iandien supratau kad viskas ką žmogus mato ir koks yra, pastebi tokius kokie jie yra. supratau, kad su kai kuriais man ne pakeliui nes atsisakau su jais bendrauti arba priimti jų dovanas.

esu debilas, tuo nesididžiuoju, bet kodėl jie turi mane provokuoti ir daryti man “paslaugą” kurios man tuo momentu nereikia.

man reikia pagaliau nurimti, nes stuff darosi per aršus ir neramus…. žmonės manyje mato debilą, tegu, tai jų reikalas…

[ savaitgalio pamąstymas] Balta ar Juoda

penkios savaitės kažkur į niekur, penkios savaitės laukimo ir nerimo. žinau, man vėl reikia atgauti pasitikėjimą kai kurių žmonių, kurie man svarbūs ir nelabai….

crumpelbanger’is tame, kad aš turėčiau meluoti, meluoti ir nepasitikėti visais ir viskuo. o pasitikėjimas man yra svarbu, ir gyvenime ir bendravime…..

/ban mano kelionėms iki rugsėjo, ir tada dar pagalvosim 🙁 viskas atrodo gerai, jeigu išliksiu psichologiškai ir psichiškai “nesprogęs”

rytas

šiandien jaučiu kad galiu viską įveikti, net tai kas man atrodo sunku ir vargina mane.

šiąnakt vėl sapnavau savo mamą ir mirusį tėtį, vėl sapnavau situacijas į kurias pakliūdavau savo gyvenime. vėl sapnavau kraują ant rankų ir riksmas vėl strigo mano gerklėje.

žinau, kad R.V,. teisi ir reikia gyventi čia ir dabar, bet sapnai priverčia tave prisiminti visą savo praeitį, ir galbūt, juodumos tau krečia pokštus….

ir tai įveiksiu, privalau, tiesiog nėra kitos išeities….. tikiu, šitas rytas mano

[ savaitės apžvalga] Skausmas ir įžvalgos

ši savaitė buvo pilna skausmo , keistos muzikos, mashupų ir negyvo manęs..

nenoriu vėl leistis į savęs gailėjimą, bet nustebau kaip lengvai galimma pasikasti po mano psichikos pamatais. nustebau kaip visa tavo psyche neduoda tau ramybės…..

bet, supratau, kad niekad niekuo negalima pasitikėti, arba reikia kalbėti tų žmonių kalba…..

ar šiam bėgimui užteks manęs

pastaruoju metu išgyvenu mentalinę katastrofą į kurią įsivėliau, gal pats, gal per kitus žmones – pensionato darbuotuojus.

žinau, kad jie saugo mane, bet savo sauga ir nepasitikėjimu, jie mane kiša po juodumom…. aš manau, kad jie tai daro tyčia, norėdami mane išvesti iš pusiausvyros, nes dabar yra daug personažų kurie bando mano kantrybę….

bet, aš ne esu totalus ligonis, kuriuo negalima pasitikėti, tiesiog, kartais aš pasineriu į tamsiąją pusę, kuri yra mano liga.

šiomis dienomis, supratau kad niekuo šioje įstaigoje (ir gyvenime) negalima pasitikėti, net savimi. visi išduos, suskaičiuos tavo pinigus, ir patikėtas paslaptis išduos kitiems….

ir tai nėra persekiojimo manyja, tai yra tiesa, kurios aš per 11a metų tik dabar išmokau

tik tu žinai kam tai skirta

kažkaip seniai norėjau tave apkabinti, švelniai papurtyti, kad išgaruotų visi tavo nerimai ir nelaimės.

žinau, kad gyvenime nutinka visko, tiek gero tik blogo, bet mes vienas kitą palaikom, nes mūsų gyvenimai skirtingi, bet istorijos panašios.

daug dalykų mano gyvenime nutiko ne atsitiktinai, sese, ir vienas geresnių, buvo Tavo atsiradimas jame…

nežinau, gal nusišneku, bet dabar žinau kad turiu dar vieną žmogų savo širdyje – tave.

mano gyvenimas (čia ir ten)

mano gyvenimas niekada nebus ramus ir įprastas.
aš turiu defektą, kuris yra mano prakeikimas ir plaiminimas, tas defektas neduos man ramybės kad ir kiek su juo kovočiau.

kartais atrodo kad mano gyvenimas pilnas sugalvotų priešų, be kurių negaliu gyventi, bet aš noriu paklausti, ar tikrai?

kai kurie kolegos, mane , per jų ligą, įkalina ten kur aš jaučiuosi blogai ir negaliu bendrauti su kitais draugais. ir aš tada keliu klausimuus kurie erzina valdžia, nes aš noriu gyventi saugų ir paprastą gyvenimą , kaip aš jį suprantu.

kitas dalykas, jaučiu kad viskas – buvau ir esu problema numeris 1, todėl kad aš jautriai reguoju.

minčių ramybė

šiandien supratau kad viskas priklauso nuo manęs, mano nerimas ir ramybė. kartais žiauriausi dalykai ateina kai jų lauki.

prabėgo trys savaitės nuo “užtemimo” ir to ko labiausiai bijojau neišsipildė, pagaliau jaučiu minčių ramybę, ramybę kuri man kainuos mėnesį ramybės ir kelionių ne buvimo.

kelionių ne buvimo kuris vėl mane sprogdins iš vidaus, viskas vėl prasidės iš naujo…. mano mintys vėl ieško kūrybos ir bet kokio užsiėmimo…

bet apie tai kitą kartą

kai žodžiai

kai žodžiai neria į tylą
piktas mano pasaulis žaidžia naktim
kaip smėlis byrantis tarp pirštų
visom ne miegotoms pilnatims

aš vis dar neprisimenu
kaip žodžiai neria į tylą
žinau kaip juoda ir balta pinasi
visom nemiegotoms pilnatim

dovana prakeikimas viltis nerimas
piktas mano pasaulis dega
kai žodžiai neria į tylą
o aš jau seniai esu vienas